Sėjamieji žirniai – puikus priešsėlis ir pelningo verslo augalas

2012-03-21

Maža paklausa žirnių sėkloms ir buvusios žemos jų supirkimo kainos buvo pagrindinė priežastis, kad dabar Lietuvoje jų pasėjama tik apie 40 tūkst. ha. Tuo tarpu žirnių auginimo sąnaudos yra daug mažesnės nei javų ar rapsų, be to jų nereikia tręšti azoto trąšomis, kas yra labai svarbu, kada ES direktyvomis yra ribojami azoto normų dydžiai. Agronominių tyrimų duomenys rodo, kad siekiant išvengti dirvožemių degradacijos, sėjomainų rotacijų minimalūs reikalavimai ankštinių javų pasėlių plotams yra nemažiau kaip 12,5 proc. nuo bendro pasėlių ploto. Faktiškai dabar ankštiniais javais užsėjama tik apie 4 proc. žemių. Šio reiškinio išdava – humuso kiekio dirvožemiuose mažėjimas ir gerų priešsėlių trūkumas mūsų pagrindiniams komerciniams augalams - žieminiams rapsams ir žieminiams kviečiams. Antai apie 40 proc. žieminių kviečių yra sėjami po miglinių javų, o 75 proc. žieminių rapsų sėjama po kelis metus atsėliuotų žieminių ar vasarinių javų. Tai reiškia, kad čia žieminių kviečių derlingumas būna apie 1,2-1,5, o žieminių rapsų - 0,75-1,0 t ha-1 mažesnis, nei juos sėjant po ankštinių javų. Žieminiams javams labai geri priešsėliai yra ir rapsai, tačiau jų pasėlių plotai jau pasiekė leistinas agrotechnines normas. Tolimesnis jų pasėlių plotų plėtimas galimas tik pienininkystės specializacijos ūkiuose, kurie turi didelius žolynų plotus, nes rapsai geriausiai ir greičiausiai neutralizuoja „dirvų persisotinimą“ velėniniu veiksniu, dėl kurio ženkliai mažėja žolynų našumas, ir rapsų, kurie greičiausiai iš visų dabar Lietuvoje auginamų augalų mineralizuoja ilgametes velėnas, įvedimas į ilgamečių žolynų rotaciją stipriai padidintų tiek žolynų, tiek rapsų derlingumą. Vienašališkos augalininkystės specializacijos ūkiuose, siekiant sustabdyti jų dirvožemių degradaciją dėl dvinarės (javai - rapsai) sėjomainos praktikos ir siekiant padidinti žieminių rapsų bei žieminių kviečių derlingumą, būtina išplėsti ankštinių javų auginimą. Be to ankštinių javų pasėlių plotų padidinimas iki 12,5 proc. nuo bendro pasėlių ploto dar iki 20 proc. sumažintų mineralinių azoto trąšų naudojimą šalyje.

Ūkininkų apklausos duomenys rodo, kad žirnių pasėlius didintų net 84 proc. Lietuvos ūkininkų, jei jie rastų rinką jų išaugintam derliui parduoti. Tos pačios apklausos duomenys rodo, kad daugumą ūkininkų tenkintų, jei žirnių supirkimo kainos būtų lygios miežių pašarui grūdų kainoms.

Šį pavasarį AB „Linas Agro“ pradeda komercinę žirnių auginimo ir jų grūdų supirkimo programą. Programos tikslas yra stiprinti ūkius, įvedant į jų sėjomainą dar vieną augalą, kuris gerina dirvos struktūrą, iš atmosferos dirvoje, priklausomai nuo augimo sąlygų, sukaupia apie 100-170 kg ha-1 azoto, dėl ilgesnės sėjomainos grandies mažina ligų ir kenkėjų plitimą bei jų daromą žalą pasėliams. AB "Linas Agro" ilgalaikėje ūkininkavimo perspektyvoje siekia didinti ūkių rentabilumą, todėl skiria labai didelį dėmesį dirvožemio savybių gerinimui, siekiant didinti juose auginamų augalų derlingumą. Tikima, kad žirnių auginimas gali būti pelninga augalininkystės verslo sritis ir kartu siekiama išmokinti ūkininkus išauginti aukštus (4-5 t ha-1) bei stabilius žirnių derlius. Todėl šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius žirnių auginimo agrotechnikos punktus, tokius, kaip jų poreikį dirvožemiams ir ekologiniams veiksniams, veisles, reikalavimus sėklų kokybei, sėjos darbams bei jų tręšimo ypatumus.

Poreikis dirvožemiams ir ekologiniams veiksniams. Prieš milijonus metų ankštiniai augalai susiformavo dirvožemiuose su dideliu drėgmės bei azoto deficitu. Ankštiniai augalai susikūrė stiprias liemenines šaknis, kurios gali pasiekti 200 cm gylį ir rasti vandens. O dėl azoto trūkumo jie ilgalaikės evoliucijos keliu „susidraugavo“ su gumbelinėmis bakterijomis, sugebančiomis fiksuoti atmosferos azotą baltymų sintezei. Žirnių šaknys bakterijas aprūpina sacharidais, kurios savo ruožtu teikia žirniams amino rūgštis baltymų sintezei. Dėl to žirniai nėra labai jautrūs dirvožemių našumui. Svarbu, kad dirvožemių rūgštingumas būtų ne žemesnis kaip pH 5,5, gruntinis vanduo nebūtų aukščiau 65 cm, o viršutinis dirvožemių horizontas būtų purus, nes ir žirnių šaknims, ir gumbelinėms bakterijoms reikia daug deguonies. Žirniams reikia daugiau saulės energijos ir drėgmės fotosintezės procesui, nes jie ne tik save privalo išmaitinti, bet ir savo „partnerius“ - gumbelines bakterijas - aprūpinti sacharidais. Todėl žirniai, augantys pamiškėse ar į šiaurę nukreiptuose šlaituose,  skursta.

Veislės. Pasirenkant žirnių veislę, paprastai pirmenybė yra skiriama jos potencialiam derlingumui. Mūsų nuomone reikėtų pasirinkti 4 rodiklius: derlingumas, atsparumas išgulimui, ligoms bei sėklų išbyrėjimui iš ankščių. Jei norima išauginti 4-5 t ha-1 žirnių sėklų, tai didesnė dalis veislių, įrašytų į Lietuvoje tinkamiausių auginti žirnių veislių sąrašą, atitinka šį reikalavimą. Atsparumas pasėlių išgulimui turėtų būti ne žemesnis kaip 7,5 balo, o atsparumas sėklų išbyrėjimui iš ankščių – 8,5 balo (devynbalėje skalėje). Deja, dabartiniame veislių sąraše šiuos reikalavimus visiškai atitinka tik dvi veislės. Viena iš jų yra Danijos selekcijos veislė Respect, kurios atsparumas išgulimui – 8,4 balo, o atsparumas išgulimui net 8,8 balo. Būtent ją ūkininkams auginti siūlo AB „Linas Agro“. Visos į tinkamiausių auginti veislių sąrašą įrašytos ir ūkininkams siūlomos žirnių veislės yra nepakankamo atsparumo ligoms. Manome, kad sėklininkystės įmonės turėtų atidžiau atrinkti veisles iš užsienio partnerių.

Tręšimo ypatumai. Gamybinėmis sąlygomis auginamus žirnius mineralinėmis trąšomis tręšia tik kas antras ūkininkas. Jei žirnius sėjame po miglinių javų, kurie buvo patręšti nors vidutinėmis tręšimo normomis, tai ir be trąšų galime tikėtis iki 3 t ha-1 jų derlingumo. Tokio lygio derliai ne tik visiškai padengia auginimo sąnaudas, bet ir duoda pelną. Be to negalima pamiršti, kad paliktuose šiauduose, ražienose ir šaknyse dar yra 70-85 kg ha-1 biologinio azoto, 30 kg ha-1 fosforo, apie 60 kg ha-1 kalio ir visa eilė kitų mineralinių elementų. Fosforą, kalį ir kai kuriuos mikroelementus žirniai gali įsisavinti ir iš gilesnių nei 35 cm dirvos horizontų. Vadinasi jie iškelia ir palieka dirvožemio ariamajame horizonte ir tuos mineralinius elementus, kurių javai nesugeba paimti. Siekiant išauginti 4-5 t ha-1 žirnių sėklų, jų pasėlius reikėtų patręšti fosforo, kalio, sieros bei mikroelementinėmis trąšomis. Iš mikroelementų didesnę įtaką žirnių augimui ir azoto fiksacijai turi varis, boras, molibdenas, kobaltas, cinkas ir kiti.

Tręšimo normų dydžiai priklauso nuo dirvožemių apsirūpinimo maistiniais elementais ir planuojamų išauginti derlingumų dydžių. Tačiau visumoje žirniai gausiai netręšiami. Minėtam (4-5 t ha-1) sėklų derlingumui gauti vidutinio našumo žemėse žirniams reikėtų skirti po 60-80 kg ha-1 fosforo bei kalio ir apie 30 kg ha-1 sieros. Toks tręšimo lygis vidutiniškai padidina žirnių derlingumą nemažiau kaip 2 t ha-1, o fiksuoto azoto kiekį netgi padvigubina, lyginant su netręštais pasėliais. Daugiausiai neaiškumų būna su žirnių tręšimu azoto trąšomis. Vieni žirnių augintojai teigia, kad jų ūkiuose žirnių tręšimas „startinėmis“ azoto normomis (30 kg ha-1 N) davė patikimus derliaus priedus, o kiti teigia, kad azoto trąšos teigiamos įtakos neturi. Antroji nuomonė sutampa su agronomijos teorija. Yra padaryta daug bandymų, kurių duomenys rodo, kad žirnių priešsėjinis tręšimas azoto trąšomis slopina gumbelinių bakterijų patekimą į šaknis. Augalai jų paprasčiausiai neįsileidžia į save, nes jiems „nereikalinga“ šių bakterijų pagalba. Net ir toms bakterijoms, kurios pateko į augalus, neskiriamas sacharidas, o be jo bakterijų veika labai silpna. Žirniai su gumbelinėmis bakterijomis bendradarbiauja  tik iki augalų žydėjimo pabaigos, po to jos nustojamos maitinti. Todėl mokslinėje spaudoje yra teiginių, kad žirnius azoto trąšomis reikėtų tręšti po jų žydėjimo. Mūsų nuomone mažos 15-20 kg ha-1 azoto įvedimo normos prieš žirnių sėją neturėtų pakenkti biologinio azoto fiksacijai, o pirminį augalų augimą suaktyvintų iki laikotarpio, kol žirnių šaknų zonoje gumbelinių bakterijų padaugės tiek, kad jos pajėgs aprūpinti augalą iš atmosferos gautu azotu. Be to, ši hipotezė leidžia žirnių tręšimui parinkti kompleksines trąšas su nedideliu azoto kiekiu. Todėl mes siūlome naudoti apie 300 kg ha-1 vieną iš šių kompleksinių trąšų: NPK 4-15-30, NPK 5-15-30+3S+1,2Mg, NPK 6-26-30.

Žirnių sėja. Šis terminas yra labai platus ir apima tokius klausimus kaip sėjos laikas, sėklų kokybė, priešsėjinis dirvos paruošimas sėjai, sėklų išsėjimo normos ir sėklų įterpimo į dirvą gylis. Kalbant apie sėjos laiką, būtina žinoti, kad žirniai neturi „biologinio laikrodžio“, kuris reguliuoja augalų vystymosi stadijas bei tarpsnius, priklausomai nuo kalendorinio laiko. Augalai laiką skaičiuoja pagal saulės aukštį horizonte, dienos - nakties ilgių santykį, ilgėjančią ar trumpėjančią dieną ir t. t. Žirnių pabiros, sudygę vasaros pabaigoje, spalio mėnesį pražysta. Todėl žirniai gali būti naudojami kaip tarpiniai ražieniniai augalai žaliajai trąšai. Per 65 - 70 dienų laikotarpį tokie tarpiniai žirnių pasėliai sukaupia 70-120 kg ha-1 biologinio azoto ir nemažai kitų maistinių elementų. Vien sukaupto žaliojoje masėje ir šaknyse biologinio azoto ir kitų mineralinių elementų vertė su kaupu atperka sėklų kainą ir tarpinių augalų auginimo sąnaudas, net neįskaičiuojant dirvožemio gerinimo efekto. Žirnius siūloma sėti anksti tik todėl, kad paprastai gegužės viduryje dažniau būna sausros, nei normalūs orai. Žirniai jautrūs sausroms, bet ne aukštoms temperatūroms, dėl to dirvose, kurios drėgme aprūpinamos iš gruntinių vandenų, jie gali būti sėjami iki gegužės pabaigos. Kitose dirvose žirnius būtina pasėti bent iki gegužės 5 dienos. Tačiau turint galimybę žirnius pasėti anksti (balandžio 15 - 25 d.), reikėtų taip ir pasielgti, nes žirniai pakelia trumpalaikes pavasario šalnas iki -7 - -8 0C, o pasėję anksti, padidiname tikimybę, jog žirniai subręs iki liepos pabaigos, t. y. iki lietingo periodo pradžios. Labai svarbu teisingai apskaičiuoti sėklų išsėjimo normas. Žinant, kad atskirų veislių 1000 sėklų masė skiriasi net 30 %, išsėjimo normas skaičiuojame tik milijonais sėklų į hektarą. Priklausomai nuo dirvožemių našumo po sėjos turi sudygti 0,70 - 0,85 mln. augalų. Tiksli žirnių išsėjimo norma priklauso nuo jų lauko daigumo. O pastarasis rodiklis – nuo visos eilės kitų. Dėl to praktiniams tikslams pasirinkite 1,1 – 1,2 mln. ha-1 žirnių sėklų išsėjimo normą. Vadinasi sėjos norma masės vienetais bus: N = M x T; čia N – sėklų išsėjimo norma kg ha-1; M – 1000 sėklų masė g; T – planuojamas sėti daigių sėklų kiekis mln. ha-1. Reikėtų žinoti, kad didesnė blogybė būna retesni pasėliai nei tankesni už optimalias ribas, nes retesniuose pasėliuose augalai gausiau šakojasi,tampa per daug sunkūs ir išgula. Žirnių pasėlio optimalaus tankumo minimali reikšmė yra 0,65, o maksimali – 0,80 mln. ha-1, augalų ankštims subrendus. Sėklų įterpimo į dirvą optimalus gylis 4-6 cm. Jei sėjos metu viršutinis dirvų sluoksnis yra sausas arba stipriau grumstuotas, tai po sėjos laukas nuvoluojamas.

Apie žirnių pasėlių priežiūrą rašysime kituose straipsniuose.

Andrius Lukoševičius, AB „Linas Agro“ agrotechnologijų plėtros vadybininkas

Mob. 8 686 56652

Prof. Albinas Šiuliauskas

Mob. 8 698 46122