Sėjomainų sistemų renovacija, siekiant padidinti augalininkystės pelningumą

2019-01-29 Sėjomainų sistemų renovacija, siekiant padidinti augalininkystės pelningumą

Tęsiame straipsnių ciklą apie mūsų šalies augalininkystės verslo stabilumo bei jo pelningumo padidinimo galimybes. Ankstesniuose dviejuose straipsniuose aptarėme pagrindinius veiksnius, kurie užtikrina kultūrinių augalų derlingumo dydžių didėjimą su mažiausiomis papildomomis finansinėmis bei darbo sąnaudomis. Šiame straipsnyje aptarsime sėjomainų renovacijos galimybes, siekiant padidinti augalininkystės pelningumą ir pagerinti dirvožemio savybes.

Kaip žinia, sėjomaina kompleksiškai išsprendžia ariamos žemės padalijimą, pasėlių struktūros ir augalų kaitaliojimo klausimus, palengvina laukininkystės gamybos organizavimą. Be abejo, sėjomainų sistemų sudaryme svarbiausia yra optimizuoti ūkyje auginamų augalų kaitą laike, nepažeidžiant nei priešsėlių parinkimo optimizavimo, nei augalų rūšies reikalavimų dirvožemių savybėms. Klasikinės sėjomainų sudarymo taisyklės taip pat reikalauja, kad būsimos sėjomainos sistemos laukai turėtų panašias dirvožemio savybes. Vyrauja taisyklė, kad laukų, sudarančių vieną sėjomainos sistemą, dirvožemių našumas tarpusavyje nesiskirtų daugiau, kaip ± 5 balais.


Populiarėja laisvos augalų kaitos sistemos

Remiantis mokslininkų sudarytomis rekomendacijomis, kiekvienam sudarytam sėjomainų laukui sudarome tinkamų čia auginti kultūrinių augalų prioritetinį sąrašą, kurių biologinės savybės geriausiai atitinka konkretaus lauko dirvožemio savybes. Šie augalų sąrašai vėliau pagelbės ūkiams ir toliau optimizuoti sėjomainų schemas. Praktinė patirtis rodo, kad mūsų šalyje yra mažai ūkių, kurių turimi dirvožemiai būtų tokio tolygaus našumo, kad pakaktų vienos sėjomainos sistemos, dėl to juose paprastai įgyvendinamos 2-3 sėjomainų sistemos. Paskutiniais metais, kaip alternatyva tradicinėms sėjomainų sistemoms, vis didesnį populiarumą įgauna laisvos augalų kaitos augalininkystėje veika, tačiau išlaikant pastovius laukus, sudarytus pagal žemėtvarkos bei dirvožeminius reikalavimus. Šią alternatyvą įtakojo tiek padidėjęs ūkių dėmesys žemių našumo didinimui, tiek stipriai besikeičiantis „pelningų“ augalų sąrašas, tiek ūkių požiūrio į auginimo technologijas pokyčiai. Laisvos augalų kaitos sistema ūkininkams sudaro geresnes sąlygas eksperimentuoti lyginant įvairias tręšimo, dirvų kalkinimo bei žemės dirbimo sistemas ar kitus augalų auginimo technologijų veiksnius.

 

Priešsėlių parinkimas

Antras pagal svarbą veiksnys, sudarant sėjomainos schemą, yra priešsėlių parinkimo optimizavimas. Esame tikri, kad absoliuti dauguma ūkininkų gerai supranta „gero“ priešsėlio reikšmę auginamiems augalams ir, ypač, žieminiams bei vasariniams migliniams javams, kurių bendras pasėlių plotas viršija milijoną hektarų. Tuo tarpu aukštos priešsėlinės vertės augalų, po kurių gerai dera migliniai javai, pasėlių plotai Lietuvoje net nesiekia 0,5 mln. ha, ir didesnė šių javų dalis yra atsėliuojami. Dėl to, šalies mastu dėl netinkamų priešsėlių parinkimo kasmet prarandame kelis šimtus tūkstančių tonų miglinių javų grūdų. Antai, po gerų (rapsai, pupos, žirniai ir kt.) priešsėlių, be jokių papildomų investicijų gauname 0,35-0,70 t ha-1 žieminių kviečių ar kitų žieminių javų grūdų derliaus priedą, palyginus su jų atsėliavimu. Apie atskirų augalų poreikį priešsėliams ir jų pačių priešsėlinę vertę plačiau rašoma 2015 metais išleistoje prof. A.A. Šiuliausko mokomoje knygoje „Praktinė augalininkystė“. Daug reikalingos informacijos galima surasti ir įvairiuose internetiniuose portaluose.

Siekiant optimizuoti priešsėlių parinkimą, pirmiausia nustatoma kiekvieno augalo priešsėlinė vertė kitiems ūkyje auginamiems augalams ir, žinoma, jo pačio poreikiai priešsėliams. Pastaraisiais metais šis veiksnys tapo bene svarbiausiu ūkininkų galvosūkiu, nes pasėlių struktūroje yra didelis deficitas tinkamų priešsėlių žieminiams ir vasariniams kviečiams ir iš dalies žieminiams rapsams. Antai, sumažėjus žirnių supirkimo kainoms, jų pasėlių plotai stipriai sumažėjo. Nors per paskutinius penkerius metus jie buvo beveik pagrindiniais žieminių rapsų ar kviečių priešsėliais. Ekspedicinių tyrimų duomenys rodo, kad žieminiai rapsai, pasėti po žirnių, išaugindavo net 0,5-0,7 t ha-1 didesnį sėklų derlių, nei auginami po žieminių javų (išskyrus hibridinius žieminius miežius).

Hibridinių veislių žieminiai miežiai bei rugiai, jei norime realizuoti jų galimą aukštą potencialą, taip pat kelia didesnius reikalavimus priešsėlinių augalų botaninei rūšiai, nei linijinės selekcijos veislės. Juos geriau sėti po pūdymų ar žieminių rapsų.

Turime problemų priešsėlių parinkime ir kitiems linijinės selekcijos veislių migliniams javams - žieminiams bei vasariniams kvietrugiams ir miežiams. Dažniausiai ūkininkai juos sėja po kitų miglinių javų. Ir nors minėtos javų rūšys yra pakantesnės atsėliavimui, tačiau pasėtos po pūdymų, ankštinių javų ar rapsų, grūdų derlingumą padidina 0,25-0,40 t ha-1. Tikrai nereikėtų užmiršti šių pateiktų derliaus priedų. Ir jei mums neįmanoma jiems surasti geresnių priešsėlių, tai tada į sėjomainų schemas įveskime tarpinių pasėlių auginimą.

 

Tarpiniai pasėliai

Tarpiniai pasėliai – tai augalai, auginami iki pagrindinių augalų sėjos arba iškarto juos nuėmus tais pačiais metais. Jie tinka ir ekologiniuose, ir chemizuotuose ūkiuose, o jų derlius gali būti naudojamas tiek pašarui, tiek žaliajai trąšai. Nepriklausomai nuo jų derliaus paskirties, jie vis vien padės išvengti arba bent sumažinti javų atsėliavimo neigiamas pasekmes ir dar padidinti augalinių liekanų kiekį dirvožemiuose, siekiant pagreitinti humuso kiekio didėjimą dirvožemiuose.

Lietuvoje tarpinių augalų auginimas turi senas tradicijas. Dar ir dabar yra likusių senolių, kurie prisimena tarpukario šalies ūkininkų tradicijas į žieminius rugius įsėti seradėlę, skirtą galvijų ganymui vėlyvą rudenį arba lengvose dirvose sėjamus lubinus žiemkenčių tręšimui. Vėliau tarpinių augalų auginimas buvo pamirštas. Ir tik prieš 5-10 metų vėl prisimintas, kada ūkininkams pritrūko gerų priešsėlių vasarinių kviečių sėjai. Būtent tada kai kuriuose ūkiuose ir buvo pradėtos sėti baltosios garstyčios ar aliejiniai ridikai po žieminių kviečių pjūties, jei po jų buvo planuojama vasarinių kviečių sėja.

Tiksliųjų ir gamybinių bandymų, atliktų vidutinio ir aukšto našumo dirvožemiuose, duomenys rodo, kad tokia sėjomainos grandis: žieminiai kviečiai + baltosios garstyčios – vasariniai kviečiai – ne tik pagerina dirvožemių fitosanitarinę būklę, bet ir padidina vasarinių kviečių vidutinį derlingumą 0,25-0,50 t ha-1 grūdų, palyginus su vasarinių kviečių sėja be tarpinių augalų. Be to, į dirvą dar papildomai įnešama 2,5-4,0 t ha-1 organinių medžiagų, kurių pakanka 0,7-1,06 t ha-1 humuso susiformavimui.

Praktinių eksperimentų sėkmė labai padidino ūkininkų ir mokslo darbuotųjų susidomėjimą tarpinių augalų auginimu. Žinoma, pasirenkant tarpinių pasėlių augalus, reikia žinoti, kad šie augalai turi atitikti konkretaus lauko dirvožemio sąlygas ir turėti įvairių dirvožemį gerinančių savybių, neplatinti ligų ir kenkėjų bei sugebėti greitai augti. Visapusiškai gerinančių dirvožemio savybes, augalų nėra, todėl tarpiniams pasėliams geriau naudoti 2-3 augalų mišinius. Tarpiniams pasėliams tinkamų augalų asortimentas pakankamai didelis, tačiau daugelis jų nepelnytai užmiršti (facelijos, lubinai, grikiai, avižos).

Mes specialiai nepateikėme nė vieno sėjomainos schemos pavyzdžio, nes žinome, kad Jūs kiekvienas esate pripratę prie savo ūkyje naudojamų sėjomainų sistemų ir nežadate jų kardinaliai keisti, o jų renovaciją atliekate beveik kasmet. Manome, kad šiame straipsnyje pateiktos mūsų mintys, gali palengvinti vieną ar kitą sprendimą, renovuojant esamas ūkiuose sėjomainų sistemas.

 

Andrius Lukoševičius
AB „Linas Agro“ technologijų vystymo ir mikroelementų prekybos vadovas
Mob.: 8 686 56652

Prof. Albinas Šiuliauskas
Mob.: 8 698 46122